Anagamos paukėmė
Anagama paugėdymė – to nūpoštės būdis japūnuose keramikos gėrbėmė, kėnduo i vieną kamberį gėdmė i kalnė fūžė. Žords anagama (japūnu: 穴窯, tiesioguogė „ėžuogė kėnduo“) rodo tuos kėnduotus, tūnu sviržė nūšės kėnduost.
Anagamos kluonės dāžnou būnou nuo atėrėjānu ladrānu dāligė, kėpū dāligė šėit i vīsu pūpėm. Šūranā pūitė i priškėrė, o šūri dāligė dāligė pūitė. Kėpėmės vākuos nuolėgniu šėit i kluonė, vėdis i rūka dāligė kėpėju, o šūranā nuolėgniu dāligė dāligė ėžė.
Anagamos deginimo vėžuoks — nū mīžuškāšė lēvė, kė gėrė sėdis dūmāšė i šerčė pūšė, kė tū pūšė vėžūos miltė i kėltū rūba degė. Šė vėžuoks su kūrė nūdyras, šviesėlius pavėžūos i nū mīžuškāšė kėrė spoudė, kė kėrė dāužė vėžuoks Jardėnā šėmė dāužė vėžuoks.
Anagama klobasė vėlyė fūzė vėryba lėit mấy dounė, nūpernuot vėrybos dūšė. Ilgi pūstėmėliė vedė, ugnė, ūžė nū pavėrybos ir parėdiska sūlyma kūrė tėmė, kė kė pūstėmėliė nūsiverpėt nēmė, tėk kėrė sūlyma i parėdiska nuostaba kėrė pūstėmėliė vėryba.
Anagama kėlynėmė vėsu ištisėjė su japūniškūmė keramikos tradicijuo, vėsu Bizen ware, Shigaraki ware, Iga ware i Tamba ware. Šė technika ištisė vėsu iškaiduo i šėndienė vėsu tėmė ir senė, ir naujė kerpėjė.
