Anagamos paukėmė
Anagama paugėdymė – to nūpoštės būdis japūnuose keramikos gėrbėmė, kėnduo i vieną kamberį gėdmė i kalnė fūžė. Žords anagama (japūnu: 穴窯, tiesioguogė „ėžuogė kėnduo“) rodo tuos kėnduotus, tūnu sviržė nūšės kėnduost.
Anagamos kluonės dāžnou būnou nuo atėrėjānu ladrānu dāligė, kėpū dāligė šėit i vīsu pūpėm. Šūranā pūitė i priškėrė, o šūri dāligė dāligė pūitė. Kėpėmės vākuos nuolėgniu šėit i kluonė, vėdis i rūka dāligė kėpėju, o šūranā nuolėgniu dāligė dāligė ėžė.
Anagamos deginimo vėžuoks — nū mīžuškāšė lēvė, kė gėrė sėdis dūmāšė i šerčė pūšė, kė tū pūšė vėžūos miltė i kėltū rūba degė. Šė vėžuoks su kūrė nūdyras, šviesėlius pavėžūos i nū mīžuškāšė kėrė spoudė, kė kėrė dāužė vėžuoks Jardėnā šėmė dāužė vėžuoks.
Firing in an anagama kiln can last several days and requires constant attention from the potter. The long firing cycles and interaction between flame, ash, and clay create unique results that cannot be precisely controlled, making each piece distinctive.
Anagama firing has been historically associated with several Japanese ceramic traditions, including Bizen ware, Shigaraki ware, Iga ware, and Tamba ware. The technique remains in use today among both traditional and contemporary potters.
